Pivašiūnų bažnyčia

Ant aukštos kalvos stovinti Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bažnyčia yra Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas. Lotyniško kryžiaus formos bažnyčia – paprasta, bet sykiu meniniu požiūriu savita. Ji jau bene trečioji Pivašiūnų bažnyčia.

Kai Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis 1633 m. rašytu testamentu Senųjų Trakų benediktinams paliko 8000 auksinų ir Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu, šioje vietoje jau stovėjo bažnytėlė ar bent koplyčia, mat benediktinai skyrė į šią vietą vieną savo kunigą. Mirus Pivašiūnų bažnyčios fundatoriaus žmonai Sofijai Klockai, benediktinai, nuo 1648 m. gavę visas palivarko valdymo teises, ėmė rūpintis statydinti naują bažnyčią. Senoji bažnyčia ar koplyčia sudegė ar buvo sunaikinta per 1655–1661 m. karą. Nuo XVII a. vidurio iki 1845 m. Pivašiūnuose nuolat gyvenę benediktinai rūpinosi Pivašiūnų šventove ir parapija. Jų pastangomis pastatyta antroji bažnyčia, kurią 1674 m. pašventino Vilniaus vyskupas Mikalojus Slupackis. Manoma, kad ši bažnyčia XVIII a. viduryje sudegė. Duomenys apie gaisrą gana neaiškūs. Tačiau pačioje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje bažnyčios pastatas vertintas kaip itin blogos būklės, patarta statyti naują.

Senųjų Trakų abato Celestino Sorakos rūpesčiu Pivašiūnuose 1825 m. pastatydinta nauja, iki šių dienų išlikusi Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir šv. Jono Krikštytojo bei šv. Benedikto bažnyčia. Ją 1850 m. rugsėjo 8 d. pašventino Vilniaus vyskupas Vaclovas Žilinskas.

Bažnyčiai suteikti titulai atspindi ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, pagarbą šv. Jonui Krikštytojui, pirmojo fundatoriaus Jono Klockio šventajam globėjui, ir šv. Benediktui, benediktinų Tėvui ir pagrindiniam Vakarų vienuolystės šului. Kaip šios pamaldumo tradicijos atsispindi Pivašiūnų bažnyčios meno kūriniuose, itin nuodugniai nagrinėja menotyrininkė Regimanta Stankevičienė pranešime „Benediktinų dailės paveldas Pivašiūnų bažnyčioje“, skaitytame 2005 m. spalio mėn. Vilniuje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje, 1405–2005 metai“.

Daili Pivašiūnų bažnyčia labiausiai garsėja nuo seno stebuklingu laikomu Dievo Motinos paveikslu. Netgi įspūdingas Didysis altorius, rodos, sukurtas kaip garbės baldakimas Švč. Mergelės paveikslui. XVII a. viduryje tapytas paveikslas papuoštas aptaisais. 1988 m. paveikslas vainikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotais vainikais, jam suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas. Daugybė maldininkų, besikreipusių į Pivašiūnų Mergelę, jos užtariami patyrė įvairiopų malonių.

Priešais bažnyčios fasadą stovi varpinė, šalia šventoriaus – kapinės. Kalvos apačioje, manoma, kad ten stovėjo ankstesnės Pivašiūnų bažnyčios, dabar – medinė tašytų rąstų koplyčia.

Aplankykite bažnyčios ir šventoriaus fotogalerijas