Pivašiūnai. Į pirmą puslapį
Pamaldų tvarka Pivašiūnų bažnyčioje
Žolinės atlaidų 2014 m. programa
Kviečiame į fotogalerijas
   Albumo PIVAŠIŪNAI viršelis
Jono Pauliaus II piligrimų kelias

Paveikslo tapyba ir aptaisai

Menotyrininkų nuomone, Pivašiūnų Marijos paveikslas – aukšto meninio lygio kūrinys, datuotinas XVII a. viduriu. Jame ant bukmedžio lentelių nutapyta švelnaus žvilgsnio juodbruvė Mergelė Marija, apsisiautusi mantija. Ji apglėbusi dešine ranka ant jos kelių sėdintį Kūdikį, o kairėje laiko skeptrą. Atkreiptinas dėmesys, kad Marija vaizduojama vienplaukė, tai liudija vakarietišką šio paveikslo kilmę, mat toks vaizdavimo būdas nebūdingas bizantiškajai tradicijai. Kūdikis kairėje rankutėje laiko simbolinį pasaulio rutulį, o dešine laimina prilenkęs du paskutinius pirštus, t. y. vadinamuoju lotyniškuoju būdu. Paveikslas yra Dexiokratusa ikonografinio tipo. Menotyrininkė Regimanta Stankevičienė teigia Pivašiūnų paveikslą esant garsiausio Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės paveikslo kopija. Taip pat ji pastebi sąsajų tarp Simno bažnyčios Dievo Motinos atvaizdo ir pivašiūniškio. Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė akcentuoja Pivašiūnų Dievo Motinos panašumus su Užuguosčio ir Deltuvos Marijos paveikslais. Vainikuotos Marijos su Kūdikiu atvaizdas simbolizuoja Dangaus Valdovę su Pasaulio Išganytoju.

 Klaudijaus Driskiaus fotografijaPivašiūnų Dievo Motina žvelgia į dešinę, o jos Sūnus – į kairę. Šis žvilgsnis apima praeitį ir ateitį, pabaigą ir naują pradžią. Jis simbolizuoja visa apimančią ir ištikimą Dievo meilę, kuri niekada nesibaigia (bažnyčia sudegė, o paveikslas išliko!).

Jau maždaug XVII a. aštuntame dešimtmetyje Švč. Mergelė ir Kūdikėlis Jėzus buvo pagerbti karūnomis. 1750 m. jų atvaizdas papuoštas auksuoto sidabro ornamentuotais aptaisais. Paveikslo papuošimas aptaisais vos keli metai po menamo bažnyčios gaisro (1745 m.), dar netgi nepastačius naujos bažnyčios, liudija, kad veikiausiai jau tada paveikslas garsėjo stebuklais. Taigi išlikęs per bažnyčios gaisrą paveikslas tikriausiai jau kabėjo ir pirmojoje Pivašiūnų bažnyčioje.

Marijos ir kūdikėlio Jėzaus figūras puošia dailiai iškalstyti raštuoti apkaustai. Marijos skraistę dabina iškilaus reljefo rožių, tulpių, keturlapių ir šešialapių gėlių žiedai. Dievo Motinos suknelės ir Kūdikio palijaus raštai žemesnio reljefo, gėlių ir raitytų akanto lapų raštas – smulkesnis. Paveikslą dengia tamsiai raudonas aksomas. Prie jo atskirai pritvirtintos karūnos, nimbai, apačioje – didžiulis mėnulis, veikiausiai sietinas su Nekaltojo Prasidėjimo kultu, Šventosios Dvasios balandis, žvaigždės. Tai paveikslui suteikia iškilmingumo.

Paveikslo kopija.  Klaudijaus Driskiaus fotografijaNėra tikslių duomenų apie paveikslo restauravimą. Kraštotyrininkas Vytautas Vitunskas rašo, kad jį Pivašiūnų klebonas Jonas Kaušyla 1942–1943 m. vežė į Kauną restauruoti, o 1943–1944 m. žiemą paveikslas buvo arkliais parvežtas į Pivašiūnus ir vėl puošė bažnyčią. Tačiau, anot V. Vitunsko, neliko daugybės votų aplink paveikslą. Menotyrininkė Regimanta Stankevičienė, remdamasi kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino rankraštine Kaišiadorių vyskupijos istorija, sako paveikslą buvus naujintą 1947 m. ir spėja, ar jo nebus atnaujinusi L. Belvertaitė, nutapiusi bažnyčioje išlikusią paveikslo be aptaisų kopiją.