Istoriniai faktai

1633 m. Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis testamentu palieka 8000 auksinų ir Pivašiūnų palivarką su Jurkonių kaimu Senųjų Trakų benediktinams.

1634 m. benediktinai skiria vieną kunigą aptarnauti Pivašiūnus. Matyt, ten jau stovėta bažnyčios.

1648 m., po fundatoriaus žmonos Sofijos Jaskuldaitės-Klockos mirties, benediktinai pagal testamento sąlygas gauna visas Pivašiūnų valdymo teises.

1655–1661 m., vykstant rusų – švedų karui, manoma, sudegė pirmoji Pivašiūnų bažnyčia.

~1669 m. pastatydinama nauja bažnyčia. Ją 1674 m. pašventina Vilniaus vyskupas Mikalojus Slupskis.

~XVII a. viduriu datuojamas garsusis Pivašiūnų Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas. Tai aukšto meninio lygio kūrinys. Jame vaizduojama juodbruvė Mergelė Marija, apsisiautusi mantija. Ji apglėbusi dešine ranka ant jos kelių sėdintį Kūdikį, o kairėje laiko skeptrą. Manoma, kad šį paveikslą nutapė Lietuvos dailininkas.

~XVIII a. viduryje Pivašiūnų bažnyčią galbūt vėl ištiko gaisras. To paties amžiaus pabaigoje surašytame vizitacijos akte teigiama, kad ją reikia taisyti.

1750 m. garsusis Dievo Motinos paveikslas papuoštas auksuoto sidabro ornamentuotais aptaisais. Tai netiesiogiai įrodo, kad veikiausiai jau tada jis garsėjo stebuklais.

1797 m. pirmą kartą užsimena apie prie paveikslo kabančius votus – padėkos ženklus už gautas malones, išgijimus.

XVIII a. pabaigoje Pivašiūnuose švęsti Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Benedikto, Mauro ir Scholastikos, Škaplieriaus Švč. Mergelės atlaidai, sutraukdavę maldininkų ir iš tolimesnių apylinkių.

1820 m. parapijos vizitacijos akte teigiama, kad Pivašiūnams reikia naujos bažnyčios.

1822–1825 m. benediktinų abato Celestino Sorakos pastangomis pastatydinama dabartinė Pivašiūnų bažnyčia. Ankstesnės bažnyčios stovėjo pakalnėje, o šioji daili medinė bažnyčia, savo architektūra primenanti Vilniaus arkikatedrą, stovi ant kalno.

1825 m. balandžio 24 d. bažnyčiai suteikiamas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulas ir du antrieji titulai – šv. Jono Krikštytojo ir šv. Benedikto.

1850 m. rugsėjo 8 d. bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Vaclovas Žilinskas.

Iki 1845 m., Senųjų Trakų benediktinų vienuolyno panaikinimo caro valdžios nurodymu, Pivašiūnuose veikė šio vienuolyno prioratas.

1926 m. įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, iki tol Vilniaus vyskupijai priklausę Pivašiūnai, tampa Kaišiadorių vyskupijos parapija.

1988 m. rugpjūčio 14 d. popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikuoja malonėmis garsėjantį Dievo Motinos paveikslą ir suteikia jam Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.

Nuo 1988 m. didieji Pivašiūnų atlaidai – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo iškilmė – Žolinė. Jie švenčiami visą oktavą, kasmet sutraukia keliasdešimt tūkstančių maldininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų kraštų.

Nuo 1988 m. kiekvieno mėnesio 15 d. maldininkai renkasi pagerbti Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos, prašyti jos globos bei užtarimo.

Pivašiūnų bažnyčia yra pagrindinė Kaišiadorių vyskupijos šventovė po Katedros, o joje švenčiami Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų atlaidai – pagrindiniai vyskupijos atlaidai.