Piligrimystės ir procesijos
Nuo 1604 m. imta rengti iškilmingas procesijas iš Vilniaus į Trakus prie stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. Maždaug 1634 m. į Pivašiūnus atsikrausčius Senųjų Trakų benediktinams ir po kiek laiko ir vietos bažnyčios paveikslui pagarsėjus stebuklais, taip pat išpopuliarėjus atlaidams, tikėtina, kad kai kurie maldininkai užsukdavo ir į Pivašiūnus. Tačiau net iki Pirmojo pasaulinio karo į atlaidus maldininkai plaukdavo daugiausia iš Dzūkijos, Vilniaus bei Lydos apylinkių. Didžiulės procesijos su bažnytinėmis vėliavomis ir altorėliais traukdavo keletą dienų, nakvynei dažniausiai įsiprašydavo į pakelės ūkininkų daržines. Atvykę maldininkai apsistodavo pas gyventojus ar net lauke prie bažnyčios ar klebonijos. Tarp maldininkų nemaža būdavo ligonių ir luošių, taip pat elgetų, kuriems žmonės dosniai aukodavo. Žmonės karštai melsdavosi, gaivindavosi vietinių mineralinių versmių vandeniu, neretai pasijusdavo geriau, ypač sirgę alergijomis, akių uždegimais, nervų sistemos ligomis.
Sovietmečiu priblėsusi organizuoto keliavimo į atlaidus tradicija Nepriklausomybės metais vėl atgijo. Pivašiūnai tapo ne tik vietinės, bet ir visos Lietuvos piligrimystės vienu iš centrų. Per beveik porą Nepriklausomybės dešimtmečių ne viena piligrimų grupė tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų kraštų kasmet aplanko Pivašiūnus. Pavieniai piligrimai ar mažos jų grupelės dažniausiai į Žolinės atlaidus atvažiuoja mašina, o didesnės piligrimų grupės arba renkasi autobusą, arba – tai ypač būdinga jaunimui – bent dalį kelio ateina pėsti.
Paminėtinos tradicinės kasmetinės maldininkų piligrimystės pėsčiomis į Pivašiūnus iš Jiezno, Alytaus. Jų ištakos siekia veikiausiai XX a. pr. Į Pivašiūnus pėsčiomis traukia atgailos maldininkų grupė iš Kauno. Dviračiais atmina Kazlų Rūdos maldininkai. Nepriklausomybės pradžioje buvo užsimezgusi originali piligrimystės tradicija: vaikai, lydimi suaugusiųjų, ir jaunimas keliaudavo pėsčiomis į Pivašiūnus net nuo Kaišiadorių katedros (78 km). Šioje piligrimystėje pirmą kartą dalyvavo tik 20 vaikų būrelis, tačiau ji veikiai išpopuliarėjo: joje dalyvaudavo net iki 300 įvairaus amžiaus vaikų, globojamų suaugusiųjų, taip pat kunigų. Gausų piligrimų būrį papildydavo pakeliui prie jo prisidedantys maldininkai.
Pėsčiomis keliaujančius piligrimus suartina bendra malda, bendras valgymas, kartais ir nakvynė. Maldininkai paprastai stabteli pasimelsti prie pakelėse stovinčių kryžių, koplytstulpių. Atvykę arba sutinkami prie bažnyčios, arba įsilieja į spalvingą maldininkų minią.
Garsios ir Pivašiūnuose per religines iškilmes vykstančios procesijos. Kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas taip jas aprašo: „O kai visi išeina procesijon aplinkui Pivašiūnų šventovę, tai neša dvylika šilkais trykštančių vėliavų…, tai puskapis mažųjų balerinų – mergaičių beria gėles Eucharistiniam Marijos Sūnui… Berniukai – levitai su purpurinėmis pelerinomis skambina sidabriniais varpeliais…, o šveicorius maršalo uniforma su garbės legiono šarfu per pečius bei krūtinę, ir su napoleoniška kepure ant galvos – šveicorius visus rikiuoja ir iškilmingai veda. Tai Motinos ir Sūnaus žygis per Pivašiūnų kalnelį – nes pirmoji žengia vėliava su stebuklingojo paveikslo atvaizdu.“ Tokias ypač iškilmingas procesijas imta rengti klebonaujant kun. J. Deksniui.
