Parapija

Istorijos apmatai

Pirmosios Pivašiūnų bažnyčios fundatoriui Jonui Klockiui į Pivašiūnus pakvietus Senųjų Trakų benediktinus, vienuoliai čia gyveno ir rūpinosi bažnyčios bei parapijos reikalais daugiau kaip du šimtus metų. Pivašiūnuose veikė Senųjų Trakų benediktinų vienuolyno priorija, nuolat gyveno bent vienas du vienuoliai. Būtent benediktinams vadovaujant pastatyta ir dabartinė Pivašiūnų bažnyčia, rūpintasi išmokyti žmones garbinti Dievo Sūnų ir ypač mylėti ir gerbti Jo Motiną.

Parapijoje nuo seno veikė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės draugija. 1797 m. generalinės vizitacijos akte minimi šios draugijos nariai, bažnyčioje prieš Mišias priešais stebuklingąjį paveikslą giedantys Škaplierinės vainikėlį. Parapijoje taip pat buvo švenčiami šios brolijos atlaidai. Parapijoje tikriausiai veikė ir kitos tais laikais populiarios pamaldumo draugijos, telkusios žmones bendrai maldai. Jų nariai su savo vėliavomis ir altorėliais dalyvaudavo iškilmingose procesijose.

Pivašiūnų parapijoje nuo seno rūpintasi pavargėliais. Žinoma, kad 1830 m. slėnyje perstatyta parapijos prieglauda. Dokumentai rodo, kad joje gyveno ir vargoninkas su zakristijonu. 1848 m. pastatyta nauja prieglauda. Nūdien parapijoje irgi veikia senelių prieglauda (įkurta 1996 m.).

Caro valdžiai 1845 m. uždarius Senųjų Trakų benediktinų vienuolyną, uždarytas ir Pivašiūnų prioratas. Tačiau dar bene septynerius metus savo statytąją Pivašiūnų bažnyčią globojo benediktinas Celestinas Soraka. Vėliau bažnyčia ir parapija rūpinosi vyskupijos kunigai.

Tarp Pivašiūnų parapijoje dirbusių kunigų būta nemažai iškilių asmenybių, daug nuveikusių ne tik dėl parapijos, bet ir dėl visos Lietuvos gerovės. Be benediktino Celestino Sorakos, paminėtini ir Konstantinas Lodzius, Antanas Deksnys, Alfonsas Petrulis, Antanas Černa ir kiti.

Ramų miestelio gyvenimą paįvairindavo atlaidai ir į juos suplaukusių žmonių minios. Atlaidų metu vykdavo mugės, jose būdavo prekiaujama ne tik religiniais reikmenimis, bet ir ūkininkų išaugintomis gėrybėmis, žydai ir totoriai atgabendavo vaisių. Ištroškusieji galėdavo atsigerti šventoriuje Pivašiūnų šaltinių vandens, supilto į jam skirtas specialias statinaites.

Iki Lietuvai paskelbiant Nepriklausomybę Pivašiūnų parapijoje ne kartą vyko ginčai tarp lenkiškai ir lietuviškai kalbančių parapijiečių. Iki 1911 m. Pivašiūnuose melstasi tik lotynų ir lenkų k. Į parapiją atvykus dirbti kun. Alfonsui Petruliui, ėmus darbuotis jaunam gabiam vargonininkui Jonui Steleniui, padėtis pasikeitė. Kun. A. Petrulis kas trečią sekmadienį sakė lietuviškus pamokslus, jaunasis vargoninkas subūrė lietuvišką bažnytinį chorą. Kun. A. Petrulio giminaitė Adelė Balsevičiūtė prusino pivašiūniečius, organizuodavo vakarėlius ir vaidinimus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuviškai bažnyčioje melstasi jau kas antrą sekmadienį, imta lietuviškai giedoti psalmes ir rožinį.

1935 m. bažnyčioje susimušė lenkai ir lietuviai, nesutarę, kuria kalba turi būti meldžiamasi bažnyčioje. Šį bažnyčioje įsiplieskusį ginčą išsprendė Kaune posėdžiavęs teismas. Ketvirtajame posėdyje nuspręsta, kad pamaldos Pivašiūnų bažnyčioje vyks tik lietuvių kalba.

Ypač daug Pivašiūnų parapijai nusipelnė Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis, ne tik diegęs lietuvybę – sakęs lietuviškus pamokslus, parengęs naujus lietuviškų poterių tekstus, – bet ir rūpinęsis doriniu bei kultūriniu parapijiečių ugdymu. Jis Pivašiūnuose įsteigė „Ryto“ draugiją, sustiprino Blaivybės draugijos veiklą, padėjo šios draugijos nariams įsirengti biblioteką su skaitykla.

Be Adelės Balsevičiūtės, XX a. pradžioje mokiusios ir švietusios Pivašiūnų parapijos vaikus, paminėtina ir garsi Pivašiūnų daraktorė Elena Senūtaitė, mokiusi parapijos vaikus spaudos draudimo metais. Ši moteris buvo ir knygnešė, gaudavusi knygų iš kitų parapijų kunigų.