Paveikslo tapyba ir aptaisai

Menotyrininkų nuomone, Pivašiūnų Marijos paveikslas – aukšto meninio lygio kūrinys, datuotinas XVII a. viduriu. Jame ant bukmedžio lentelių nutapyta švelnaus žvilgsnio juodbruvė Mergelė Marija, apsisiautusi mantija. Ji apglėbusi dešine ranka ant jos kelių sėdintį Kūdikį, o kairėje laiko skeptrą. Atkreiptinas dėmesys, kad Marija vaizduojama vienplaukė, tai liudija vakarietišką šio paveikslo kilmę, mat toks vaizdavimo būdas nebūdingas bizantiškajai tradicijai. Kūdikis kairėje rankutėje laiko simbolinį pasaulio rutulį, o dešine laimina prilenkęs du paskutinius pirštus, t. y. vadinamuoju lotyniškuoju būdu. Paveikslas yra Dexiokratusa ikonografinio tipo. Menotyrininkė Regimanta Stankevičienė teigia Pivašiūnų paveikslą esant garsiausio Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės paveikslo kopija. Taip pat ji pastebi sąsajų tarp Simno bažnyčios Dievo Motinos atvaizdo ir pivašiūniškio. Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė akcentuoja Pivašiūnų Dievo Motinos panašumus su Užuguosčio ir Deltuvos Marijos paveikslais. Vainikuotos Marijos su Kūdikiu atvaizdas simbolizuoja Dangaus Valdovę su Pasaulio Išganytoju.

Paveikslas su apkaustais iki 2015 m. Paveikslas su apkaustais po 2017 m. restauracijos.

Pivašiūnų Dievo Motina žvelgia į dešinę, o jos Sūnus – į kairę. Šis žvilgsnis apima praeitį ir ateitį, pabaigą ir naują pradžią. Jis simbolizuoja visa apimančią ir ištikimą Dievo meilę, kuri niekada nesibaigia (bažnyčia sudegė, o paveikslas išliko!).

Jau maždaug XVII a. aštuntame dešimtmetyje Švč. Mergelė ir Kūdikėlis Jėzus buvo pagerbti karūnomis. 1750 m. jų atvaizdas papuoštas auksuoto sidabro ornamentuotais aptaisais. Paveikslo papuošimas aptaisais vos keli metai po menamo bažnyčios gaisro (1745 m.), dar netgi nepastačius naujos bažnyčios, liudija, kad veikiausiai jau tada paveikslas garsėjo stebuklais. Taigi išlikęs per bažnyčios gaisrą paveikslas tikriausiai jau kabėjo ir pirmojoje Pivašiūnų bažnyčioje.

Marijos ir kūdikėlio Jėzaus figūras puošia dailiai iškalstyti raštuoti apkaustai. Marijos skraistę dabina iškilaus reljefo rožių, tulpių, keturlapių ir šešialapių gėlių žiedai. Dievo Motinos suknelės ir Kūdikio palijaus raštai žemesnio reljefo, gėlių ir raitytų akanto lapų raštas – smulkesnis. Paveikslą dengia tamsiai raudonas aksomas. Prie jo atskirai pritvirtintos karūnos, nimbai, apačioje – didžiulis mėnulis, veikiausiai sietinas su Nekaltojo Prasidėjimo kultu, Šventosios Dvasios balandis, žvaigždės. Tai paveikslui suteikia iškilmingumo.

Tikslių duomenų apie paveikslo restauravimą iki XXI a. nėra. Kraštotyrininkas Vytautas Vitunskas rašo, kad jį Pivašiūnų klebonas Jonas Kaušyla 1942–1943 m. vežė į Kauną restauruoti, o 1943–1944 m. žiemą paveikslas buvo arkliais parvežtas į Pivašiūnus ir vėl puošė bažnyčią. Tačiau, anot V. Vitunsko, neliko daugybės votų aplink paveikslą. Menotyrininkė Regimanta Stankevičienė, remdamasi kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino rankraštine Kaišiadorių vyskupijos istorija, sako paveikslą buvus naujintą 1947 m. ir spėja, ar jo nebus atnaujinusi L. Belvertaitė, nutapiusi bažnyčioje išlikusią paveikslo be aptaisų kopiją.

NAUJAUSIA PAVEIKSLO RESTAURACIJA BAIGTA 2017 M.

Restauravimo darbams buvo pradėta ruoštis 2015 metų pabaigoje. Prieš restauravimą paveikslas buvo išimtas iš altoriaus. Atskyrus paveikslą nuo skydo su aptaisais, jo nugarinėje pusėje buvo rastas itin retas užrašas „Karo audrų apsaugota Pivašiūnų parapija restauruoja kaip po padėkai darydama atminimą“ su trumpa kūrinio restauravimo istorija, iš kurios paaiškėjo, kad 1943 m. restauracijos darbus aprobavo ir leidimus jiems davė Kaišiadorių vyskupijos vyskupas Teofilius Matulionis.

Prieš pradedant restauravimą, buvo atlikti išsamūs biologiniai, cheminiai, fizikiniai ir fotogrametriniai tyrimai. Restauravimo tarybos protokolu patvirtinta konservavimo – restauravimo darbų programa ir metodika.

2016 metais skyrus lėšas, Manto Matuizos personalinėje dailės kūrinių restauravimo įmonėje, vadovaujant M. Matuizai, buvo pradėti paveikslo, rėmų ir aptaisų konservavimo – restauravimo darbai. Tapybos restauravimo darbus atliko aukščiausios kategorijos molbertinės tapybos restauratorius M. Matuiza. Taip pat daug pastangų ir kruopštaus darbo restauruojant šį unikalų meno kūrinį įdėjo metalo, medžio, rėmų ir auksuotės aukščiausios kategorijos specialistai. Ankstesnių restauracijų metu paveikslas ne kartą buvo valytas ir pertapytas storu dažų sluoksnių užtapant autentišką tapybą, taip pakeičiant paveikslo koloritą bei kompozicines detales. Nuosekliai šalinant užtapymus atsidengė ryškių spalvų ir aiškios kompozicijos barokinis, profesionalaus XVII a. nežinomo dailininko kūrinys. Restauravus aptaisus ir rėmus jis vėl suspindėjo aukso ir sidabro blizgesiu.