Bažnyčia

Bažnyčios vidus

Bažnyčios navų erdvę tęsia kvadratinė visų trijų navų pločio presbiterija. Abipus jos – negilios koplyčios, o už jos – dviaukštė koplyčių dydžio zakristijos dalis. Į patalpas už presbiterijos patenkama per įėjimus abipus didžiojo altoriaus, kurio erdvę saugo puošni baliustrada. 

Didysis altorius

Didžiajame erdviniame portiko formos altoriuje pakartotos ir išplėtotos pagrindinio fasado formos, papildytos XVII a. vidurio – XIX a. ketvirto ketvirčio skulptūromis ir kitokiomis puošmenomis. Šis portikas yra tarsi dar viena vidinė šventykla, arba garbės baldakimas, didžiausiai Pivašiūnų bažnyčios vertybei – nuo seno maloningumu garsėjančiam Švč. Mergelės Marijos paveikslui. Didysis altorius pastatytas kartu su bažnyčia, o vėliau vis naujintas ir pildytas. Atrodo, kad altorius kurtas sekant Vilniaus arkikatedros didžiuoju altoriumi. Anot menotyrininkės Regimantos Stankevičienės, abiejų šventovių didžiųjų altorių formos siejasi ir interpretuoja jų fasadų architektūrą. Menotyrininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad „dvinarė struktūra labai paranki altoriams su maloningais paveikslais, nes itin išryškina viršutinėje dalyje esančius kūrinius ir sudaro galimybę prieiti prie pagerbiamo atvaizdo“. Itin panašūs Pivašiūnų bažnyčios ir Vilniaus arkikatedros tabernakuliai.

Šoniniai altoriai

Prie didžiojo altoriaus derintas tuo pat metu įrengtas irgi trikampiu frontonu baigtas, tik daug kuklesnis ir plokštesnis dešinės koplyčios šv. Benedikto altorius (dabar yra kairėje navoje).

Iki 1828 m. pastatytas kairės koplyčios altorius su garsaus skulptoriaus Kazimiero Jelskio tvirtai ir jautriai išdrožta Nukryžiuotojo skulptūra ir pusapskričiu viršumi. Taip pradėtas skirtingų klasicistinių struktūrų derinys darnus ir simetriškas tapo vėliau: 1860–1864 m. dešinėje koplyčioje vietoje iškelto benediktinų patriarcho altoriaus pastačius Šv. Jono Krikštytojo altorių, beveik pakartojantį Nukryžiuotojo altorių.

Iš kitų bažnyčios altorių paveikslų anksčiausias, 1860–1864 m. datuotinas, yra Šv. Jonas Krikštytojas, kitu du – Šv. Benediktas ir Šv. Juozapas, pavaizduotas adoruojamas Lodzių šeimos, – yra vėlesni.

Jie, kaip ir Kryžiaus kelio stotys, keturi Švč. Mergelės Marijos gyvenimo ciklo paveikslai, šv. Petro ir Pauliaus ir keletas didžiojo altoriaus statulų, sukurti maždaug XIX a. 9 dešimtmetyje.

Kitos bažnyčioje esančios sakralinio meno vertybės

Bažnyčią tebepuošia arba joje yra saugomi ir iš senesnių Pivašiūnų bažnyčių išlikę arba iš uždarytų šventovių pateikę sakralinės dailės kūriniai: XVII a. antrosios pusės relikvijorius, keli XVIII a. antrosios pusės paveikslai, to paties laikotarpio angelų ir šventųjų benediktinų statulos.

XIX a. viduryje pagal ankstesnį atvaizdą nutapyta bažnyčios fundatoriaus Jono Klockio portreto kopija neseniai restauruota Stanislovo Stanionio restauravimo ateljė Vilniuje. Paminėtini keli sovietmečio kūriniai: kraštietės Leokadijos Belvertaitės sukurta maloningojo paveikslo kopija „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“.

Parengta pagal „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“

Aplankykite bažnyčios vidaus fotogalerijas