A k t u a l u
2013 m. išleistas jubiliejinis albumas „PIVAŠIŪNAI. Gyvenvietė, bažnyčia, Dievo Motinos paveikslas“ (Vilnius: Tautos paveldos tyrimai, 2013. 256 p. ISBN 978-609-95156-4-9). Leidinys skirtas Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslo vainikavimo popiežiškosiomis karūnomis 25-mečiui. Sudarytojas ir fotografas Klaudijus Driskius, konsultantas prof. dr. Paulius Subačius, tekstų autoriai: Kazys Misius, dr. Regimanta Stankevičienė, mons. Vytautas Kazimieras Sudavičius, kun. dr. Kazimieras Ambrasas SJ, mons. Vincas Baublys, redaktorius Petras Kimbrys, dailininkė Rūta Mozūraitė, korektorė Rūta Lazauskaitė.
Kviečiame paskaityti Kaišiadorių vyskupo Jono IVANAUSKO „Žodį skaitytojui“ ir pavartyti albumą PDF (10 Mb).
ŽODIS SKAITYTOJUI
Bažnyčia yra Dievo tauta, giliausias Dievo ir žmonių bendrystės slėpinys. Regimoji šio slėpinio tikrovė – bažnyčios pastatas, Dievo ir žmonių namai, susitikimo vieta ir erdvė. Nors ji ir ne vienintelė, bet reikalingiausia. Krikščionys šią vietą ir erdvę vadina šventa, nes ji pripildyta Dievo galybės ir šlovės. Kaip ir ikona, taip ir bažnyčios pastatas yra giliausios Dievo ir žmogaus susitikimo patirties išraiška. Todėl toks žmogaus rankų kūrinys yra gyvas ir kalbantis Dievo
veikimas. Jam patirti ir išvysti reikalingas tikėjimas, tartum fotomenininko objektyvas, atskleidžiantis Dievo matymą ir giliausias perspektyvas.
Bažnyčios aplinka ir išorė visada kviečia užeiti į vidų, peržengti laiką ir pajusti daugybės prieš mus gyvenusių žmonių tikėjimą bei maldą. Ji ragina atsiverti Dievui, pripildančiam mūsų gyvenimą prasmės ir džiaugsmo.
Šventovė regima tik tikėjimo žvilgsniu. Bažnyčios pastatas išreiškia patį Kristų – žmogaus Atpirkėją ir tikinčiųjų bendruomenę – Bažnyčią. Savo gelme bažnyčia pirmiausia skelbia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį, kuris žmogui
dovanojamas Kristaus kančia, mirtimi ir Prisikėlimu. Jėzus žmogui santykyje su Dievu yra „Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“, vienintelis Gelbėtojas ir Viešpats.
Bažnyčioje Dievas kalba savo žodžiais, kurie yra Dvasia ir gyvenimas. Bažnyčioje Dievas veikia galia sakramentų, kurie yra regimasis Jo veikimas. Visa tai teikia žmogui malonę atsiliepti žodžiu ir veikimu, kad „žmogus turėtų gyvenimą,
kad apsčiai jo turėtų“, kad turėtų amžinąjį gyvenimą. Toks susitikimas su Dievu tampa giliausia tikrove – religine žmogaus patirtimi. Šios patirties pagrindas yra pats Dievas, Dievo garbė, ne tik suteikianti transcendentinį pagrindą
žmogaus būčiai, bet ir dovanojanti žmogui paties DIEVO draugystę, meilės santykį.
Šis draugystės ir meilės santykis yra nuostabus! Jo esmę sudaro meilės sklidinas Dievo žodis ir veiksmas. Tad pirmiausia geras ir išmintingas Dievas apreiškia save ir atskleidžia savo valios paslaptį (plg. Vatikano II Susirinkimas, Dei Verbum, 2). Pirmiausia Jis leidžia pažinti save, visa ko Kūrėją. Šitas meilės susitikimas pasiekia savo pilnatvę Jėzuje. Būdamas bažnyčioje ir Bažnyčioje, aš esu ne priešais beveidę būtybę, bet priešais Asmenį, Kristų, Dievą, tapusį žmogumi. „Apreikšdamas save, neregimasis Dievas kreipiasi į žmones kaip į draugus“ (ten pat, 2). Šis kreipimasis – tai meilės dialogas, pokalbis, draugystės ryšys, asmenų bendravimas. Taip Dievas elgiasi ne tam, kad patenkintų mūsų smalsumą, bet, „kad pakviestų ir įvestų mus į bendrą gyvenimą su savimi“ (ten pat, 2). Bendrystės
ir Apreiškimo planą „Dievas vykdo glaudžiai tarp savęs susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (ten pat, 2). Dievo ir žmogaus susitikimas vyksta ne tik istorijoje, bet ir per istoriją, per įvykius, veiksmus, kuriuos vėliau paaiškina žodžiai. Įvairiais
laikais gyvenusių šventųjų pavyzdžiai labiausiai parodo Dievo žodžių ir veikimo istorinį matmenį konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis. Galiausiai šis Dievo draugystės ir meilės santykis yra „patikėtas Bažnyčiai“ (ten pat, 11). Kaip bažnyčios
negalima pamatyti neįžengus į ją, taip ir šio santykio neįmanoma patirti šalia Bažnyčios.
Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir nuostabus stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslas yra mūsų tautos krikščioniškojo tikėjimo gyvosios šventenybės. Per praėjusius šimtmečius ši šventovė ugdė bei stiprino Dzūkijos žmonių religinį gyvenimą ir ištikimybę Dievui. Kaip brangų perlą mūsų protėviai perdavė Žolinės atlaidų šventimo tradiciją, tą gyvo, nuoširdaus, paprasto ir autentiško žmonių tikėjimo paminklą.
Šiemet, Tikėjimo metais, švenčiame dvi svarbias sukaktis. Prieš 25-erius metus Jo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius popiežiaus Jono Pauliaus II pašventintomis karūnomis vainikavo Švč. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslą. Taip pat šiemet minime popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios
kelionės Lietuvoje dvidešimtmetį. Tad ši knyga tebūna padėka Dievui už visas žmonių patirtas malones Pivašiūnuose.
Kartu būdama fotomenininko ir tyrėjo žvilgsnis, tebūna ji tikėjimo žvilgsnis į šventovę, Dievo ir žmonių namus.
Nuoširdus ačiū fotomenininkui Klaudijui Driskiui, menotyrininkams, šventovės restauratoriams, parapijos klebonui ir visiems, kaip nors prisidėjusiems prie šios knygos parengimo ir išleidimo.
† Jonas Ivanauskas
Kaišiadorių vyskupas
