A k t u a l u
Žolinės atlaidai Pivašiūnuose prasidėjo rugpjūčio 14 d. vakaro pamaldomis, kuriuose dalyvavo apie 60 piligrimų iš Jiezno parapijos, vadovaujami parapijos klebono kun. R. Bičkausko. Homilijoje kun. R. Bičkauskas pabrėžė Švč. M. Marijos pranašystės dovaną, nes apsilankymo pas Elzbietą metu ji ištarė pranašiškus žodžius: “nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos” (Lk 1, 48). Bažnyčios teikiama ypatinga pagarba Švč. M. Marijai yra pačios Dievo Motinos išpranašauta.
Pagrindinę atlaidų dieną – rugpjūčio 15-ąją – Žolinės iškilmių šv. Mišioms vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta SJ, pamokslą sakė Vilkaviškio vyskupas R. Norvila, o eucharistinei procesijai vadovavo Kauno arkivyskupo generalvikaras vysk. J. Ivanauskas. Nors šv. Mišių aukoje melstasi už Lietuvos žemdirbius, tačiau prisiminti ir Evangelinės žinios tūkstantmetei Lietuvai metai. Homilijoje vysk. R. Norvila, apžvelgiant kankinyste pasibaigusią šv. Brunono misiją, gražiai sujungė Dievo Motinos išaukštinimą su Gerosios Naujienos skelbimo sunkumais mūsų krašte. Iškilmingas šv. Mišias bažnyčios šventoriuje koncelebravo Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis bei kiti kunigai. Ypatingo dėmesio susilaukė svečiai iš Magdeburgo vyskupijos – kun. Thomas Kriesel ir kan. Theodor Stolpe, nes iš tos vyskupijos yra kilęs šv. Brunonas Kverfurtietis (Querfurt miestas yra Magdeburgo vyskupijoje). Mišių metu giedojo jungtinis Kaišiadorių vyskupijos parapijų choras, grojo Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono orkestras. Pamaldas tiesiogiai iš Pivašiūnų transliavo Lietuvos televizija ir “Marijos radijas”.
Rugpjūčio 16-ąją buvo meldžiamasi už parapijas. Pagrindinių šv. Mišių pamokslą sakė Romoje studijuojantis Kaišiadorių vyskupijos kunigas M. Sabonis. Pamokslininkas atkreipė dėmesį į Mariją kaip teisingumo moterį, nes Magnificat maldoje Marija šlovino Dievą, kuris “numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius” (Lk 1,52).
Rugpjūčio 17-ąją buvo meldžiamasi už šeimas, Šeimos centrų darbuotojus ir savanorius. Homilijos metu Kaišiadorių vyskupijos Šeimos centro dvasios vadovas kun. A. G. Tamošiūnas pabrėžė Santuokos sakramento kaip Dievo malonės reikšmę, nes kyla pavojus sakramentą suprasti tik kaip ženklą, o ne kaip veiksmingą Dievo malonės pagalbą bendram gyvenimui šeimoje. Po Mišių Šeimos centro savanoriai dalijosi patirtimi prie agapės stalo.
Rugpjūčio 18-ąją maldose buvo prisiminti ligoniai, Caritas darbuotojai ir savanoriai. Homiliją skelbė Romoje studijuojantis Kaišiadorių vyskupijos kunigas A. Akelaitis, kuris ypač daug dėmesio skyrė Caritas savanorių parapijose sutarimo klausimui. Aiškindamas skaitinį iš Apreiškimo knygos apie ženklą danguje – Moterį, apsisiautusią saule, pamokslininkas priminė, jog tuo pat metu pasirodė ir kitas ženklas danguje – didžiulis ugniaspalvis slibinas (plg. Apr 12,1-3). Visur ten, kur skleidžiama artimo meilė, beveik nepastebimai pasirodo ir “slibino” darbai. Gausus būrys Caritas savanorių po šv. Mišių susibūrė agapei, nes jau tapo tradicija, kad piligrimystė į Pivašiūnus yra ne tik maldos, bet ir bendravimo įvykis.
Rugpjūčio 19-ąją buvo meldžiamasi už dvasininkus ir vienuolius bei už pašaukimus į dvasinį luomą. Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. A. Jurevičius homilijoje pasidžiaugė gausiu vienuolių bei dvasininkų būriu. Homilijoje nuskambėjo padrąsinantys žodžiai nebijoti sekuliarizuotoje aplinkoje įvairiais būdais liudyti Kristų. Pamokslininkas pastebėjo, kad vienuolio šv. Brunono kankinystė buvo aprašyta Quedlinburgo šv. Servacijaus moterų vienuolyno metraščiuose. Ar tai nėra proga pasidžiaugti įdomiu sutapimu: vienuolis Brunonas vienas pirmųjų nešė Evangeliją į mūsų kraštą, o vienuolė moteris – pirmoji savo moteriška ranka lotyniškai į istoriją įrašė LIETUVOS vardą. Vienuoliai bei dvasininkai visuomet buvo pirmieji!
Rugpjūčio 20-ąją buvo meldžiamasi už vaikus ir jaunimą, už Jaunimo centrų darbuotojus ir savanorius. Šios dienos išvakarėse į Pivašiūnus pėsčiomis atvyko dvi didelės jaunimo grupės: viena jų iš Kaišiadorių vyskupijos, o kita - iš Vilkaviškio vyskupijos. Bendra malda ir giesmės apjungė jaunimą bendram Viešpaties šlovinimui. Pamaldose buvo meldžiama altoriaus garbės Dievo Tarnui arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, nes tą dieną buvo paminėtos Dievo Tarno 47-osios mirties metinės. Homilijoje Kaišiadorių vyskupijos Jaunimo centro dvasios vadovas kun. V. Kirka kalbėjo apie džiaugsmą, kuris įmanomas tik Kristuje ir su Kristumi. Po šv. Mišių ir jaunimo agapės šventoriuje vyko krikščioniškos muzikos koncertas.
Rugpjūčio 21 d. buvo meldžiamasi už tikybos mokytojus, katechetus, pedagogus, Katechetikos centrų darbuotojus ir savanorius. Tikybos mokytojai bei katechetai prieš Mišias susirinko Pivašiūnų mokykloje, kur vyko kun. Vaidoto Labašausko paskaita „Evangelijos žinia tūkstantmetei Lietuvai“. Kunigas iš Vilkaviškio vyskupijos kalbėjo aktualiomis šiandieniniam žmogui – mokytojui temomis, palietė kiekvieno mūsų gyvenimą šiandien, nes istorija nesustoja ir svarbiausia ne tai, kas įvyko prieš tūkstantį metų, bet tai, kuo aš gyvenu šiandien, kokios yra mano krikščioniškos vertybės. Kunigas davė keletą impulsų apie krikščionišką meilę, apie gyvenimą, kurio pagrindinis tikslas - būti laimingu ir siekti dangaus. Po paskaitos tikybos mokytojai dalyvavo Švč. Sakramento adoracijoje ir Rožinio maldoje. Šv. Mišių homiliją sakė Kaišiadorių vyskupijos Katechetikos centro dvasios vadovas kun. A. G. Tamošiūnas, priminęs devynių mėnesių reikšmę: Marija devynis mėnesius nešiojo įsčiose Jėzų, o mokslo metai trunka taip pat devynis mėnesius. Mišių pabaigoje vyskupas suteikė iškilmingą palaiminimą tikybos mokytojams ir katechetams, siųsdamas juos į misijas – mokyklose, parapijose. Tikybos mokytojų susitikimas Pivašiūnuose baigėsi pašnekėsiu su vyskupu ir agape, kurioje vyko aktyvus bendravimas, pasidalinimas džiaugsmais ir rūpesčiais, pabuvimas kartu Marijos - Nuliūdusiųjų Paguodos, prieglobstyje.
Rugpjūčio 22 d. Pivašiūnuose buvo švenčiama Švč. M. Marijos Karalienės iškilmė, kurios metu buvo meldžiamasi už Rožinio maldos mylėtojus – Gyvojo Rožinio ir Marijos legiono narius. Kaišiadorių vyskupijos gyvojo rožinio brolijos nariai sugalvojo išskirtinę akciją: iš keturių pusių maldininkai ėjo pėsčiomis simbolinį dviejų kilometrų atstumą iki Pivašiūnų šventovės kalbėdami Rožinį. Ši piligrimystė priminė šv. Brunono keliavimą į Baltų kraštus. Piligrimų grupes pasitiko Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis ir įvedė su giesme į šventovę. Šv. Mišių metu homiliją sakė mons. V. Jalinskas, Kauno arkikatedros bazilikos altaristas. Pamaldų dalyvius nustebino pamokslininko jautri meilė Dievo Motinai, kuri pasireiškė nubraukta ašara, meilingu šypsniu ir pagarbos gestais. Malonu buvo matyti ne tik Kaišiadorių vyskupijos Rožinio mylėtojus, bet ir didelę grupę Gyvojo rožinio brolijos narių iš Panevėžio vyskupijos. Po šv. Mišių šventoriuje įvyko įspūdingos Rožinio pamaldos: visi dalyviai sustojo ratu apie bažnyčią, susikabino rankomis ir meldėsi Rožinį. Tai priminė visų krikščionių bendrystę maldoje bei Baltijos kelią. Užbaigdamas atlaidų aštuondienį Pivašiūnuose Kaišiadorių vyskupas paragino apjuosti maldos „grandine“ visą Lietuvą, kad jokie priešai nepralaužtų šio Rožinio maldos pylimo. Pakylėti dvasioje ir pasistiprinę žemiškomis gėrybėmis, Rožinio maldos mylėtojai grįžo į savo namus.
Ir šiemet Žolinės atlaidai Pivašiūnuose buvo paženklinti gausaus maldininkų apsilankymo. Kiekvieną atlaidų dieną juose buvojo daugybė nuoširdžiai besimeldžiančių žmonių. Kaip teige atlaidų užbaigoje Kaišiadorių vyskupas, jį ypač sujaudino, jog šioje šventovėje matė ir gausų būrį savo bendradarbių – šeimos centro ir Caritas savanorius, tikybos mokytojus ir katechetus, vaikų ir jaunimo sielovados vadovus, kunigus ir vienuolius... Dangiškosios Motinos pavyzdys ir užtarimas, kurio meldėme visą aštuondienį, sakė vyskupas, tikiu, lydės juos patikėtuose darbuose, skleis meilę ir dvasinę šilumą mūsų vyskupijoje ir Tėvynėje... Tuo pačiu Vyskupas dėkoju šios parapijos klebonui monsinjorui V. Baubliui, besirūpinusiam šių iškilmių - atlaidų organizavimu, Kurijos ir pastoracinių centrų tarnautojams, savanoriams – Kaišiadorių vyskupijos jaunimui, choristams, liturgijos patarnautojas, maisto ruošėjams ir visiems, kurie savo pagalba čia prisidėjo...
Paruošė mons. dr. Algirdas Jurevičius (Kaišiadorys)
